We ship worldwide! Free delivery on subscriptions and orders over EUR 100!

OTTOBRE design®

Search
(0)
Your shopping cart (0)
Your shopping cart is empty
Total price of all items
EUR 0.00
 
View shopping cart Sulje

myOTTOBRE stories

Gabija, Lithuania

Gabija from Lithuania wrote beautifully about her sewing journey, although she was not quite sure where it began. When thinking back to her sewing memories, she realized she has always been surrounded by women who sew. Even if her daughters do not take up sewing as a hobby, she is sure they will share many warm moments with their mother in the midst of her hobby. In Gabija’s entry, we appreciated how gracefully she wrote, and the photos she sent tied the story together. You can read her full story in Lithuanian and in English below:

 

 

Aš negalėčiau tiksliai pasakyti, kur prasideda mano siuvimo istorija. Galbūt pas senelius kaime, šiltai prikūrentoje gryčioje, sėdint ant močiutės lovos, jai parimus prie senosios Singer. Jos stalčiukai tuomet man atrodė esantys tikros lobių skrynios. Galbūt pradžia galėtų būti jau šiek tiek vėliau man pačiai parimus prie mamos Veritas bandant aprengti savo Barbę. Ir kaskart susipainiojus siūlams šaukiant mamą, nes tada niekaip nepavyko išmokti į siuvimo mašiną suverti siūlų.

O gal pradžia tuomet, kai močiutės jau kurį laiką nebebuvo, jos namai stovėjo tušti ir sęnąją Singer kažkas iš jų pavogė. Šiluma, nuo pečiaus ir nuo močiutės artumo, ramybė, girdint močiutę minant metalinį Singer pedalą, ir tas nuostabos jausmas atidarius lobių stalčiukus, liko. Jų iš manęs pavogti negali niekas.

Arba pradžia siuvimo kursuose, kai laukiausi pirmagimio ir, didėjant pilvui, išmokau siūti tik sukneles (į kelnes, jas pabaigus, būčiau jau neįtilpus). O einant paskutiniams laukimo mėnesiams pasisiuvau rožinę suknelę (nors jokių rožinių atspalvių niekad nemėgau), matyt, kaip ženklą, jog gims dukrytė.

Pasibaigus siuvimo pamokoms prie siuvamosios likau viena. Tačiau greit suradau Facebook grupę „Myliu siūti“. Ir būtent joje sužinojau apie Ottobre. Pervertusi kelis žurnalus, norėjau visko: ir tos keputytės, ir vat tų kelnyčių, o šita suknytė kokia graži, o tokį ir pati mielai nešiočiau! Kur gauti laiko viskam pasiūti? Ilgainiui radau savo favoritus. Jau nebesuskaičiuosiu, kiek kartų siuvau kelnytes (modelis nr. 6) iš 1/2015 numerio. Ne tik abi mano mergaitės su jomis šliaužiojo ir vaikščiojo, bet ir draugių vaikai apsiūti buvo. 4/2016 numeryje esanti tunika (modelis nr. 13) taip pat keliskart siūta. Tiesa, tik iki to laiko, kai dukra atsisakė ją rengtis pareiškusi „mama, noriu, kad suktųsi!“ Tad atėjus vasarai puikiai tiko ir sukosi 3/2014 modelis nr. 15. Na ir žinoma, daug kartų siūtos, nes visad reikalingos, vaikiškos tamprės (4/2016 – 14). Ir dar daugybė romperiukų, smėlinukų, kuriuos užbaigti reikėdavo greitai greitai, kad mažylis nespėtų jų išaugti.

Betgi mano atradimai toje facebook grupėje tik prasidėjo, nes vėliau sužinojau, kad yra ne tik Ottobre Kids, bet ir Ottobre Woman beigi Ottobre Family. Ir atsivertus juos man atrodė, kad beveik viskas gali keliauti tiesiai į mano spintą. Noriu tų tamprių! Ir šitos suknelės! O kokie geri marškiniai! Ir kelnės! O šito džemperio reiktų vyrui… Ir vėl teko nurimti ir išsirinkti pačius pačiausius, nes laikas tarp sauskelnių, maitinimų ir migdymų ribotas. 5/2016 numeris yra mano visiškas favoritas. Jame esančius marškinius (modelis nr. 18) sunešiojau beveik iki skutelių, pasisiuvau dar vienus, o treti laukia sukirpti savo eilės. Sijonas (modelis nr. 7) buvo labai patogus leidžiant laiką su mažais vaikais. O suknelėmis (modelis nr. 16) papuošiau sesę ir mamą. Na ir žinoma, visad reikalingos tamprės (modelis nr. 9).

Nuo pat pradžių mane siuvimo kelyje lydėjo tik geriausi bendrakeleiviai: močiutė, mama, mano dukros, iš pradžių pilvelyje, vėliau saldžiai snausdamos nešynėje dūzgiant siuvimo mašinai, o dabar jau dvi mažučiukės mergaitės, lakstančios ir krykščiančios ant ką tik mano ant grindų ištiesto ir paruošto sukirpti audinio. Džiaugiuosi, kad siūnant mane lydi ir Ottobre. Jaučiuosi atradusi sau tobulą siuvimo žurnalą, kur puikiai atitinka dydžiai ir drabužius lydi jaukūs aprašymai, kur modeliai turi vardus ir amžių. Paskutinis privalumas ypač praverčia, kai žurnalus varto mano vyresnėlė. „Mama, kas čia?“, dažnai klausia ji. „Čia mergaitė“, atsakau. „Aš žinau, kad mergaitė. Nu bet kokia mergaitė? Koks jos vardas?“

Dabar suprantu, kad siuvimas man ne tik praktiškumas, kai galima pataisyti ar suruošti vaikams patogių drabužių į darželį, ir ne tik magija, kai iš medžiagos skiautės ir kelių spalvotų kaspinėlių atsiranda burtų lazdelės dukroms ar iš mamos kelis dešimtmečius spintoj laikytų audinių gimsta Elzos suknelė vyresnėlei, bet ir tvirtas siūlas, besivejantis iš šiltos senelių trobos link mano Barbės ilgų suknelių, keliaujantis tolyn iki tos netikėtai panorėtos rožinės suknios bei toliau sekusių daugybės vystykliukų, marliukų, šliaužtinukų ir dailių mažyčių suknyčių.

Ir visai nesvarbu, ar mano dukros siūs. Labiausiai norėčiau, kad su savimi tolyn jos neštųsi šilumą. Nuo namuose spragsinčio židinio ir buvimo kartu, kai visos trys palinkę ant grindų prie ištiestos medžiagos braižom siuvėjo kreidele ir ją kerpam, smaigstom segtukais iškarpas ar atidarom lobių dėžutę, pilną ivairiaspalvių sagų ir kaspinėlių.


It’s hard to tell where my sewing story began. Maybe in a warm house of my grandparents in a grandmothers bed when she was sewing nearby with her old Singer. It’s drawers then seemed to me like treasure chests. Or the beginning might be a bit later when I was sewing dresses for my Barbie doll with my moms Veritas sewing machine. And every time when the thread got tangled up I would call my mom because I never managed to learn to thread a sewing machine back then.

The beginning might also be when my grandmother was already gone, her house was empty and someone stole her old Singer. Warmth and serenity hearing the old Singers pedal and the feeling of wonder upon opening these treasure drawers remained. They can never be stolen.

Or maybe it all starts in the sewing classes when I was expecting my firstborn. While my belly got bigger I learned to sew only dresses (I wouldn’t have fitted in any pants after finishing them). For the last months of my pregnacy I made a pink dress (although never liked pink) maybe as a sign that I will have a daughter.

I was all alone with my sewing machine after finishing sewing classes. But soon I found a facebook group “Myliu siūti” (“Love sewing”) where I found out about Ottobre. After flipping through the pages of several issues I wanted everything: that hat and those pants, and this dress is so cute, oh look at this one, I’d gladly wear it myself! Where to get the time to sew it all? I found my favourites after a while. Pants (model no 6) from 1/2015 were sewn numerous times. Not only my girls crawled and walked in them, but also the kids of my friends. Tunic (model no 13) in 4/2016 was also made many times. Unfortunately, only till my daughter refused to wear it saying “mom, I want a dress that spins!”. When summer came, the dress (model no 15) from 3/2014 spun nicely and was approved by my girl. Of course, I have to name the always needed leggings (4/2016 – 14). Ottobre also accompanied me in making lots of rompers and bodysuits that I was in a hurry to finish before my baby outgrows them.

But my discoveries in that facebook group only began because later I found out that there are Ottobre Woman and Ottobre Family. Most of what’s in them could go straight into my wardrobe. I want these leggings! And this dress! Just look at this shirt! And pants! And this jumper would look good on my husband… So again I had to choose because time between diapers, feedings and putting a baby to sleep is scarce. Issue 5/2016 is my all time favourite. I wore one shirt (model no 18) to pieces, then made another one and the third is waiting to be sewn. Skirt (model no 7) was very comfortable everyday wear spending time with the kids. My sister and mom were given dresses (model no 16). And of course, here again I have to name the always needed leggings (model no 9).

From the very beginning I was with the best companions in my sewing journey: my grandma, my mom, my daughters, first in my belly, later quietly sleeping in a baby carrier while I’m sewing and now two little girls running on the fabric I have just laid on the floor planning to cut it. I am very happy that Ottobre is my helping companion as well. I found my perfect sewing journal, where the sizing fits me perfectly, the clothes have cozy descriptions and models have names and are of certain age. This last one is very helpful when my older flips through the journals. “Mom, what’s that?”, she often asks. “That’s a girl”, I answer. “I know, that is a girl. But what girl? What is her name?”

Now I understand that sewing for me is not only practicality when I need to mend something or to make comfortable clothes for my child to wear in the kindergarten, not only magic, when from a fabric scrap I can make a magic wand or an Elsa dress from the fabric my mom saved in her wardrobe for decades, but also a strong thread, going from my grandparents warm house to my Barbie doll dresses and to that unexpected pink dress during my pregnancy.

It doesn’t matter if my daughters will be interested in sewing some day. Most of all I would want for them to carry that warmth. The warmth spreading from our fireplace and our time together when we draw on the fabric with the tailors chalk and pin the patterns and open the treasure box full of colourful buttons and ribbons.


Show all myOTTOBRE stories


We use cookies to give you the best possible experience on our website. By continuing to browse the site you agree to our use of cookies. Read more